Sunku. Viskas aplink primena jį. Nuskamba daina – asocijuojasi su juo, pakeliu akis į sausas puokštes, stovinčias ant lango – vėl jis. Kad ir kur bepasisukčiau, kad ir kur atsisėsčiau, kad ir ką veikčiau – visur mintys apie jį.

Žinau, aš pati kalta. Istorija čia ilga ir sudėtinga. Ir dar gi – virtuali. Pažadėjau laukti. Laukiau aštuonis mėnesius. Ir prieš porą mėnesių suklupau, įsmukau į melo liūną ir nebeišlipau. Skyrėmės ir taikėmės dukart. Kaip sako patarlė – “trečias kartas nemeluoja”. Tik, gaila, trečias kartas nutiko tada, kai iš tiesų pradėjau keisti viską.. Jis nepatikėjo manim, spjovė ir išėjo. Išėjo man nespėjus net pajusti jo rankų šilumos, nespėjus realiai pažvelgti į mėlynas akis. Sakiau – viskas buvo labai virtualu.

Dabar vegetuoju. Nemoku valgyti. Žinau, kad taip tik nusilpsiu, bet negaliu. Geriu vandenį, kakavą ir kavą, retkarčiais užsirūkau, nustojau dainuoti, šypsotis ir piešti. Daugiausia laiko praleidžiu miegodama arba įsitvėrusi mobilųjį, laukdama žinutės, skambučio. Tikrinu elektroninį paštą – o gal?.. Tyla.

Žinau, kad jis apie mane galvoja. Žinau. Juk nėra lengva pamiršti tiek laiko svajotus dalykus.. Žinau, kad vakarais atsigulęs į lovą jis manęs ilgisi, laiko telefoną rankoje ir bando sutramdyti savo norą parašyti man.. Lygiai taip pat, kaip ir aš..

Sunku, kai principai ir įžeistas egoizmas neleidžia prisitraukti, apkabinti ir nepaleisti vėl iš naujo.

Viltis miršta paskutinė. Aš vis dar turiu vilties, kad man bus atleista ir leista būti šalia..

Telepopmusik – Love Can Damage Your Health